Pačioje Vilniaus širdyje.
Ten, kur nuolat juda žmonės, skamba pokalbiai, mirga šviesos ir diena veja dieną.
Vos pravėrus duris pasitinka žvakių šviesa, šiluma ir smilkalų aromatas, kuris iš karto Tave apkabina. Ir bent valandai gali niekur neskubėti.
Kurdama šią erdvę galvojau apie jausmą.
Apie tą akimirką, kai žmogus įeina pavargęs nuo miesto, darbų, minčių ir atsakomybių, o po kelių minučių pastebi, kad kvėpuoja giliau, kad pečiai nusileido, kad viduje pasidarė tyliau.
Man visada buvo svarbu, kokį jausmą dovanoja erdvė, ką ji perduoda žmogui vos jam įžengus. Todėl daug natūralių medžiagų, šiltų žemės spalvų, gyvos šviesos ir ramybės. Tokios ramybės, kurios nereikia kurti dirbtinai. Ji tiesiog yra. 
Tarsi mažas pasaulis pasaulyje.
Tarsi vieta, kurioje niekas nieko iš Tavęs nelaukia, nereikia skubėti, nereikia suspėti, nereikia būti niekuo kitu, o tik savimi.
Žmonės sako, kad sunku patikėti esant tokiai erdvei pačiame Vilniaus centre.
Ir man tai pats gražiausias komplimentas.
Nes būtent tokią vietą ir norėjau sukurti.
Mažą ramybės salą miesto širdyje.
Vietą, į kurią gera ateiti.
Ir norisi sugrįžti.

Laukiu Tavęs ramybės saloje pačioje miesto širdyje.